Zverte.com

Lithuanian English English Lithuanian
Translating Services

IĮ “Žodžio vertė”

Zodzio Verte, II

 

 

Vertimo paslaugos

Translation Services

Artūras Bakanauskas

Arturas Bakanauskas

Harvardo universiteto straipsnis apie prozopagnoziją

Prosopagnosia Article from Harvard University

Artūro Bakanausko straipsnis anglų kalba apie prozopagnoziją

Prosopagnosia Article by Arturas Bakanauskas

 

 

Vertimo paslaugos

Translation Services

Aš specializuoju vertimuose iš lietuvių į anglų. 


I specialize in translations from Lithuanian into English.


Mano gimtoji kalba – anglų. 


I am a native English speaker.


Verčiu įvairias temas: interneto svetaines, reklamos, verslo, finansinius, teisinius, techninius, archeologinius dokumentus ir kt.


I translate various topics: websites; advertisements; business, financial, legal, technical, and archaeological documents; etc.

Tiesioginis ir glaudus bendravimas tarp mūsų vertėjų ir klientų, leidžia atlikti tikslesnius vertimus.


The direct and close collaboration between our translators and clients allows more accurate translations to be made.


Kaina atitinka kokybę.


The price corresponds to the quality.


Vertėjas

Translator

Artūras Bakanauskas, 
12 metų (14 000 psl. nuo 1998) vertimo iš lietuvių kalbos į anglų patirtis 


Arturas Bakanauskas
12 years (14 000+ pages since 1998) experience translating from Lithuanian to English


Įmonės pavadinimas: IĮ „Žodžio vertė“


Company name: Zodzio verte, II (sole proprietorship)


Buveinės adresas:
Tuskulėnų g. 37-27
09219 Vilnius


Address of the registered office:
Tuskulenu g. 37-27
LT-09219 Vilnius

Lithuania


Tel.: 8-5 275 98 77
Mob. Tel.: 8-652 33112 (Bitė)
El. pašto adresas: 
zverte1@zverte.com


Tel: (+370-5) 27 59 877
Mob Tel: (+370-652) 33 112
E-mail address: zverte1@zverte.com

Rašykite Artūrui Bakanauskui


Write to Arturas Bakanauskas


 

 

Prozopagnozijos tyrimų centras

Prozopagnozija, taip pat vadinama veido neatpažinimu, yra veidų atpažinimo sutrikimas. Ją dažnai lydi kitų tipų atpažinimo sutrikimai (vietų, automobilių atpažinimas, veidu emocijų išraiška, ir t.t.), nors kartais ji apsiriboja tik veido neatpažinimu. Nenuostabu, kad prozopagnozija gali apsunkinti visuomeninį gyvenimą. Prozopagnozija sergantiems žmonėms dažnai sunku atpažinti šeimos narius, artimiausius draugus, ir net patį save. Jie dažnai vartoja alternatyvius būdus žmonėms atpažinti, bet tie būdai nėra tokie efektyvūs kaip veido atpažinimas.


Prosopagnosia Research Center

Prosopagnosia, also called face blindness, is an impairment in the recognition of faces. It is often accompanied by other types of recognition impairments (place recognition, car recognition, facial expression of emotion, etc.) though sometimes it appears to be restricted to facial identity. Not surprisingly, prosopagnosia can be socially crippling. Prosopagnosics often have difficulty recognizing family members, close friends, and even themselves. They often use alternative routes to recognition, but these routes are not as effective as recognition via the face.


Istorija
Randami net antikos laikų pranešimai apie prozopagnoziją, bet ypač svarbus Bodamerio pranešimas (1947) apie du asmenis, nes jame buvo plačiai aprašyti simptomai ir prozopagnozija aiškiai atskiriama nuo agnozijos. Jų atveju nustatytą sutrikimą Bodameris pavadino prozopagnozija, šis žodis sudarytas iš graikų kilmės žodžio „veidas“ (prosopon) ir medicininio termino atpažinimo sutrikimas (agnosia). Nuo tada buvo paskelbta daugiau kaip šimtas ligos istorijų.


History
Reports of prosopagnosia date back to antiquity, but Bodamer's report (1947) of two individuals was a landmark paper in that he extensively described the symptoms and declared it to be distinct from agnosia. He referred to their condition as prosopagnosia, which he coined by combining the Greek word for face (prosopon) with the medical term for recognition impairment (agnosia). Since that time, more than a hundred case reports have been published. 



Prozopagnozijos simptomai
Kartais kiekvienam sunkoka atpažinti veidus, ir, dar dažniau, atsiminti kitų žmonių vardus. Prozopagnozija yra daug rimtesnė problema negu šios kasdieninės problemos, kurias visi patiria. Dažnai sergantiems prozopagnozija yra sunku atpažinti žmones, kuriuos jie yra susitikę daug kartų. Kraštutiniais atvejais, sergantiems prozopagnozija žmonėms sunku atpažinti net tuos žmones, su kuriais jie praleidžia daugiausia laiko, pvz. savo sutuoktinius arba vaikus.


Symptoms of Prosopagnosia
Everyone sometimes has trouble recognizing faces, and it is even more common for people to have trouble remembering other people's names. Prosopagnosia is much more severe than these everyday problems that everyone experiences. Prosopagnosics often have difficulty recognizing people that they have encountered many times. In extreme cases, prosopagnosics have trouble recognizing even those people that they spend the most time with such as their spouses and their children.


Vienas signalinių prozopagnozijos požymių yra didelis pasitikėjimas kitais nei veido bruožais, tokiais kaip plaukai, eisena, apranga, balsas ir kita informacija. Sergantiems prozopagnozija kartais sunku įsivaizduoti pažįstamų asmenų veido bruožus. Vienas iš dažniausiai paplitusių sergančių prozopagnozija nusiskundimų yra tas, kad jiems sunku sekti televizijos laidų ir filmų intrigas, nes jie negali atpažinti veikėjų. 


One of the telltale signs of prosopagnosia is great reliance on non-facial information such as hair, gait, clothing, voice, and other information. Prosopagnosics also sometimes have difficulty imagining the facial appearance of acquaintances. One of the most common complaints of prosopagnosics is that they have trouble following the plot of television shows and movies, because they cannot keep track of the identity of the characters.


Prozopagnozijos priežastys
Daugiausia prozopagnozijos atvejų, kurie buvo aprašyti, buvo smegenų traumų, insulto ar degeneracinių ligų išdava. Tai įgytos prozopagnozijos pavyzdžiai – šie asmenys turėjo normalų veidų atpažinimo gebėjimą, kuris vėliau pablogėjo. Panašu, kad daug įgytos prozopagnozijos atvejų buvo paskelbta dėl dviejų priežasčių. Pirma, pablogėjęs veidų atpažinimas yra pakankamai akivaizdus šiems žmonėms, nes praeityje šie žmonės normaliai sugebėdavo atpažinti veidus, todėl jie greitai pastebi pablogėjimą. Antra, dėl smegenų pažeidimų, šie asmenys dažnai bendrauja su gydytojais, kurie vertina jų sugebėjimą atpažinti veidus. (Pastaba: jei pastebėjai, kad tau darosi sunku atpažinti veidus, reikėtų kuo greičiau susitikti su neurologu. Bet koks staigus pablogėjimas gali reikšti atsiradus sąlygoms, į kurias kuo skubiau reikia atkreipti dėmesį.) 


Causes of Prosopagnosia
Most of the cases of prosopagnosia that have been documented have been due to brain damage suffered after maturity from head trauma, stroke, and degenerative diseases. These are examples of acquired prosopagnosia
these individuals had normal face recognition abilities that were then impaired. It seems likely that more cases of acquired prosopagnosia have been published for two reasons. First, their impairment with faces is usually quite apparent to these individuals, because they have experienced normal face recognition in the past and so they quickly notice their impairment. Second, because these individual have had brain damage, they are in contact with medical doctors who have assessed their face recognition abilities. (Note that if you have experienced a noticeable decline in your face recognition abilities, you should contact a neurologist immediately. Any sudden decline may indicate the existence of a condition that needs immediate attention.)


Priešingai, besivystančios prozopagnozijos atvejais, prozopagnozija prasideda prieš išsivystant normaliems veido atpažinimo gebėjimams (suaugusio veidų atpažinimo lygis pasiekiamas paauglystėje). Terminas „besivystanti prozopagnozija“ naudojamas kalbant apie asmenis, kurių prozopagnozija yra genetinio pobūdžio arba asmenis patyrusius smegenų pažeidimus prieš įgyjant patirtį su veido atpažinimu (priešgimdyminiais megenų pažeidimai ar smegenų pažeidimai iš kart po gimimo), ir asmenis, kurie patyrė smegenų pažeidimą ar įgijo rimtas regėjimo problemas vaikystėje. Vis dėlto, šitų etiologijų nustatymas turėtų būti diferencijuojamas, nes tai skirtingi keliai į prozopagnoziją ir dėl to turbūt, nulemiami skirtingų rūšių sutrikimai, kurie galėtų būti atitinkamai priskiriami arba genetinei prozopagnozijai, arbapriešpatirtinei ir popatirtinei prozopagnozijai. Kai kuriais atvejais, gali būti sunku nustatyti prozopagnozijos priežastis, bet daugeliu atveju asmenys arba žino, kad šeimos nariai taip pat serga prozopagnozija arba žino apie potencialius įvykius dėl kurių patirti smegenų pažeidimai.


In contrast, in cases of developmental prosopagnosia, the onset of prosopagnosia occurred prior to developing normal face recognition abilities (adult levels of face recognition are reached during teenage years). Developmental prosopagnosia has been used to refer to individuals, whose prosopagnosia is genetic in nature, individuals who experienced brain damage prior to experience with faces (prenatal brain damage or immediate brain damage), and individuals who experienced brain damage or severe visual problems during childhood. However, these etiologies should be differentiated, because they are different paths to prosopagnosia and so probably result in different types of impairment; they could be referred to as genetic prosopagnosia, preexperiential prosopagnosia, and postexperiential prosopagnosia, respectively. In some cases, it may be difficult to determine the cause of prosopagnosia, but many times individuals will either know that family members are also prosopagnosic or be aware of potential incidents that may have resulted in brain damage.


Asmenys, sergantys besivystančia prozopagnozija, dažnai nesuvokia, kad jie nesugeba atskirti veidų taip gerai, kaip atskiria kiti. Žinoma, jie niekada neatpažino veidų normaliai, todėl jie dažnai nepastebi šio sutrikimo. Jiems taip pat sunku tai pastebėti, kadangi asmenys normaliai gebantys atpažinti veidus retai diskutuoja apie savo priklausomumą nuo kitų asmenų veido bruožų. Dėl to, yra daug asmenų, kurie iki sulaukiant brandaus amžiaus nesupranta, kad jie serga prozopagnozija. Į mus kreipėsi daug daugiau asmenų sergančių besivystančia prozopagnozija, nei asmenų sergančių įgyta prozopagnozija, todėl gali būti, kad besivystanti prozopagnozija yra žymiai dažnesnė nei įgyta prozopagnozija.


Individuals with developmental prosopagnosia often do not realize that they are unable to recognize faces as well as others. Of course, they have never recognized faces normally so their impairment is not apparent to them. It is also difficult for them to notice, because individuals with normal face recognition rarely discuss their reliance on faces. As a result, there are a number of individuals who have not recognized their prosopagnosia until well into adulthood. We have been contacted by far more developmental prosopagnosics than acquired prosopagnosics, and so it may be that this condition is more common than acquired prosopagnosia.



Paaiškinimai
Yra daug būdų kaip paaiškinti prozopagnoziją. Žinoma, visi šitie paaiškinimai sako, kad procesai būtini veido normaliam atpažinimui veikia netinkamai. Vis dėl to, paaiškinimai skiriasi dėl sutrikusio atpažinimo procesų skirtingo apibūdinimo. Panašu, kad pavadinimas prozopagnozija naudojamas apibūdinti keleto rūšių sutrikimus, taigi nėra vieno paaiškinimo visiems prozopagnozijos atvejams.


Explanations
There are a variety of explanations for prosopagnosia. Of course, all these explanations propose that the procedures necessary for normal face recognition are not working properly. However, the explanations differ in their characterization of the impaired procedures. It appears that prosopagnosia actually refers to a number of different types of impairments, so no one explanation will account for all cases of prosopagnosia.


Tyrinėjimo klausimai
Šiuo metu mes vis dar turime labai ribotą supratimą apie prozopagnoziją, todėl yra daug tyrinėjamų klausimų, į kuriuos reikia atsakyti. Keletas iš pačių pagrindinių klausimų yra šie:
• Kokia yra sutrikusių procesų prigimtis prozopagnozijos atveju?
• Kokios smegenų sritys yra pažeistos esant prozopagnozijai?
• Kokie genai apsprendžia genetinę prozopagnoziją?
• Ar yra būdai kaip sergantys prozopagnozija gali pagerinti veidų atpažinimą? 
• Ar yra būdai kaip sergantys prozopagnozija gali išmokti atpažinti kitus asmenis ne pagal veido informaciją?
 Koks yra prozopagnozijos paplitimas? 


Research Questions
Currently, we have a very limited understanding of prosopagnosia, and so there are many research questions that need to be answered. Some of the leading questions are:
• What is the nature of the procedures that are impaired in prosopagnosia?
• What brain regions are impaired in prosopagnosia?
• What genes are involved with genetically-based prosopagnosia?
• Are there methods by which prosopagnosics can improve their face recognition?
• Are there methods that prosopagnosics can learn to recognize others by means of non-facial information?
• What is the prevalence of prosopagnosia?


© 2001. Originalus tekstas anglų k. Visos autorinės teisės priklauso Harvardo koledžo Rektoriui ir Senato nariams Visos teisės išsaugotos. Straipsnis naudojamas gavus leidimą.
©Vertimas į lietuvių kalbą IĮ Žodžio vertė“ 2005. 


English text: Copyright © 2001 by the President and Fellows of Harvard College. All Rights Reserved. Used with permission.


Lithuanian translation: Copyright © 2005 by  Žodžio vertė“.


 

 

Prosopagnosia: prozopagnozija, neurologinis sutrikimas, pasireiškiantis veidų neatpažinimu

Anglų-lietuvių psichologijos žodynas. Albinas Bagdonas ir Eglė Rimkutė. Vilniaus universiteto psichologija ir socialinis darbas. http://www.psd.fsf.vu.lt/dic/ .


Prosopagnosia: (pros'' o-pag-no' se-ə) a neurological disorder characterised by an inability to recognise faces

English-Lithuanian Psychology Dictionary. Albinas Bagdonas ir Egle Rimkute.Vilnius University Psychology and Social Work. http://www.psd.fsf.vu.lt/dic/ .


Gal būt pirmas klausimas, kuris būna užduodamas apie veidų neatpažinimą (prozopagnoziją, veidų agnoziją) būtų šis – Tai kas? Visi kartais ką nors pamirštą: nusipirkti pieno parduotuvėje, atsakymą į testo klausimą, vardą, veidą, ir pan. Tai, kad ši problema turi medicininį pavadinimą – prozopagnoziją – nieko nereiškia. Jus man atrodote normalus, nepastebiu jokių ypatingų sekinančios ligos požymių. Nėra medicininių išvadų patvirtinančių tokį sutrikimą. Manau, kad tai tik patogus pasiteisinimas norint ignoruoti žmones.


Perhaps the first question everyone asks about face blindness (prosopagnosia, faceagnosia, facial agnosia) is, ‘So what? Everyone forgets things occasionally: to buy milk at the store, the answer to a question on a test, a name, a face, etc. That it has a medical name, prosopagnosia, means nothing. You seem normal to me; I can’t see that you have any particularly debilitating problems. You have no medical test results to prove it. I think it’s just a convenient excuse so you can ignore people whenever you like.’


Atrodo, kad dauguma žmonių, kenčiančių nuo prozopagnozijos, šį sutrikimą turėjo nuo pat gimimo ir dėl to nežino, kad jie skiriasi nuo daugumos kitų žmonių. Taigi jie ne tik negali atsakyti į šį klausimą, bet jie ir dažniausiai nesuvokia kiek svarbu jiems tai padaryti. Kadangi yra daug skirtingų sutrikimo formų, sunkumo laipsnių ir būdų su tuo susidoroti ir nėra jokių matomų fizinių skirtumų tarp žmonių, kurie atpažįsta veidus ir, kurie ne, todėl nei pats sutrikimas nei jo pasekmių mastas nėra iškarto atpažįstami. Vis tik yra keletas esminių panašumų.


It appears that most of the people who have this disorder have had it from birth and so are unaware that they are different from most people. Thus not only are they unable to respond to this question but they usually do not even realise how important it is for them to do so. Because there are different forms, degrees of severity, and ways of coping and no visible physical differences that distinguish face-blind people from other people, neither the disorder itself nor the full extent of the consequences are immediately obvious. But a number of underlying similarities do nevertheless exist.


Pagrindinis požymis žinoma yra tas, kad veidų neatpažįstantys žmonės, kaip aš, daugeliu atveju, ne tik atsitiktinai ar pasirinktinai, neįsimena ir dėl to neatpažįsta veidų, tame tarpe dažnai draugų ir giminių veidų, bet ir savo paties. Dažnai atrodo, kad mes dažniausiai atpažįstame artimus žmones, nes mes puikai žinome, kokius drabužius jie dėvi, kokia jų šukuosena, kur paprastai galima juos surasti, kaip skamba jų balsai, apie ką jiems patinka kalbėti, jų keistoka elgesį pvz. pakelti tik vieną antakį, kokia paprastai jų nuotaika, ir pan., bet jeigu mums reikėtų juos atpažinti tik pagal akis, nosį, ir burną be barzdos, ūsų, ar juvelyrinių papuošalų, ar kitų anksčiau paminėtų dalykų padedančių mums, kiltų rimtas klausimas, kiek žmonių mes tikrai galėtume atpažinti. Akivaizdu, kad visos šios alternatyvios atpažinimo formos reikalauja daugiau laiko, paprastai daugiau, nei mes turime. Taigi mes suvokiame, kad mes esame beveik visiškai apsupti nepažįstamų žmonių, ir tai yra daug sudėtingesnė problema, nei žinoti viską apie žmones, išskyrus jų vardus ir pavardes.Šis sutrikimas turi įtaką ne tik tam kaip mes suvokiame pasaulį, bet ir kaip mes veikiame ir reaguojame.

The central feature is, of course, that face-blind people like myself fail to remember and thus recognise faces most of the time, not just occasionally or selectively, including in many cases the faces of our friends and family and even our own. We may generally appear to recognise especially these latter people because we know precisely what clothing they wear, what hairstyles they use, where they can usually be found, what their voices sound like, what things they like to talk about, quirky things they do like raising one eyebrow, what sort of mood they are generally in, etc but if all we had to go on was the area covered by the eyes, nose, and mouth without any beards, moustaches, or jewellery to help us, a serious question arises of how many people we could actually recognise. Obviously all these alternative forms of recognition take more time, usually more time than is available. As a result we perceive ourselves to be almost totally surrounded by complete ‘strangers’, which is a far worse problem than knowing everything about people except their names. This impairment affects not just how we perceive the world but also how we act and react.


Pirmiausiai, mes esame linkę atstumti žmones. Kadangi mums dažnai sunku atpažinti mūsų artimuosius ir draugus, nekalbant apie pažįstamus, mes esame linkę laukti, kol kiti mus atpažįsta. Todėl, jeigu žmogus iškart neįsižeidė, mes galim atrodyti šalti ir snobiški. Arba, mes pasukame priešinga kraštutine linkme irelgiamės su visais kaip su bičiuliais, o tai liūdina mūsų artimus draugus, kurie jaučiasi, kad jie nėra tiek pagerbti ir rūpinasi, kad mes atskleisime paslaptis kitiems „bičiuliams“, su kuriais jie nemato priežasties iš viso bendrauti.


First, we tend to repel people. Because we often have trouble recognising family and friends, not to mention acquaintances, we tend to wait for other people to recognise us, which can make us appear cold or snobbish, if we don’t offend people outright. Or we go to the opposite extreme and treat everyone like a good friend, which upsets our close friends, who feel less special and vulnerable that we might reveal secrets to our other ‘close’ friends with whom they can see no reason for friendship.


Kadangi mes neatpažįstame žmonių pagal jų veidus, dažnai mes mažai kreipiame dėmesio į tai kaip atrodo mūsų pačių veidai. Tie iš mūsų, kurie naudoja vaizdines priemones atpažinti žmones, gali kreipti dėmesį į visą savo išvaizdą, išskyrus veidą,bet koncentruotis, kartais ir per daug, į tuos kūno ypatumus, kuriuos jie naudoja atpažinimui, pvz. drabužį ar plaukus, tuo tarpu tie iš mūsų, kurie atpažinimui daugiausiai naudoja kitus ypatumus pvz. balsus, asmenybės bruožus, emocijas, tarpasmeninius santykius ir pan., gali labai mažai kreipti dėmesio į savo išvaizdą.


Because we do not recognise people by their faces, we often pay little attention to how our own faces look. Those of us who use visual clues to identify people may otherwise pay attention to their appearance but may focus, sometimes overly, on whatever bodily features they use for recognition such a particular article of clothing or their hair while those of us who use other things a lot like voices, personality traits, emotions, interpersonal relationships, etc may pay very little attention at all to how they look.


Galbūt todėl, kad veidų neatpažįstantys asmenys nemato jokio prasmingo bruožo veide ar galbūt todėl, kad smegenų centras, kuris valdo veido emocijas, nesugeba apdoroti to ką asmuo mato, veidų neatpažįstančių asmenų sugebėjimas atpažinti emocijas yra daugiau ar mažiau ribotas, ir tai reiškia, kad veidų neatpažįstančių asmenų sugebėjimas išreikšti emocijas yra labiau ribotas, nes veidų išraiškos yra ne prigimtinis instinktyvus, o išmoktas elgesys. Tai reiškia, kad jų veidai (ir galbūt balsai) gali atrodyti nuobodūs ir be emocijų. (Tai nereiškia, kad tokie žmonės nejaučia emocijų, nors klausimas kyla tiek jų emocinis reagavimai atitinka veidų atpažįstančių žmonių reagavimus.) Ir, žinoma, jie kartais suvokia ir reaguoja į tos kūno dalies, kurią jie naudoja atpažinimui, netyčinius emocijų signalus. Taigi,veidų neatpažįstantys asmenys gali visiškai nereaguoti į svetimas emocijas, taip pat ir reaguoti į jas netinkamai.

 

Perhaps because face-blind people fail to see anything meaningful in faces or perhaps because the centre that processes facial emotions fails to process what is seen, the ability of face-blind people to recognise emotions is also more or less limited, which means face blind people are more limited in their ability to express emotions since facial expressions are not primarily instinctual but learned behavior, making their faces (and perhaps also voices) appear flat and emotionless. (This does not mean such people feel no emotions although the question arises of how closely their emotional responses correspond to those of unafflicted people.) And of course, they sometimes read and react to inadvertent emotion signals from whatever part of the body they do use for recognition. Thus not only can face blind people completely fail to react to other people’s emotions, they can also react inappropriately.


Antra, mums sunku jausti ryšį su žmonėmis. Nors visi turi veidą, ne visi turi tas kitas ypatybes, kurias mes naudojame atpažinti žmones, pvz., barzdą ar ilgus plaukus. Tai reiškia, kad daug žmonių yra automatiškai mums nematomi ir mes jų neišskiriame iš minios. Mes galime vaikščioti daug valandų po savo gimtąjį miestą ir sutikus neatpažinti nei vieno artimo asmens, nekalbant apie asmenis atpažįstamus iš televizijos, kartą sutiktus ar pan.

 

Second, we have trouble feeling connected to people. While everyone has a face, not everyone has the other characteristics we use to recognise people, like beards or long hair, which means many people are automatically invisible and indistinguishable to us. We can walk for hours around our hometown and never see anyone we know, let alone recognise. 


Kadangi tokie dalykai kaip plaukai ir aksesuarai ant veido gali tikrai padėti veidų neatpažįstantiems ne tik atpažinti veidus, bet ir šiek tiek matyti emocijas, nes jie padaro netoli esančius nepaslėptus veido plotus „matomais“ ir atpažįstamais, ši mažuma žmonių su ilgais nesurištais plaukais, barzdomis ir ūsais gali atrodyti šiltesni ir draugiškesni mums. Be to, kai kurie mūsų gali atpažinti tik vienos lyties žmones. Visi šie dalykai smarkiai sumažina mūsų galimų draugų ratą. Esant panašių tarpusavyje žmonių, kurie yra atpažįstami ir (ar) patrauklūs, grupei, asmuo nori būti tokios grupės nariu ir surasti savo partnerį tarp jų. Man kyla klausimas ar tai turi įtakos didesniam homoseksualių asmenų procentui veidų neatpažįstančių asmenų tarpe.


Because things like hair and accessories on the face can actually help many face-blind people to not just recognise faces but also see emotions to some extent by making nearby unconcealed facial areas ‘visible’ and recognisable, this minority of people with long loose hair, beards, and moustaches can seem warmer and friendlier to us. Then too, some of us can pretty much only recognise people of one gender. All of these things severely limit our circle of possible friends. When everyone who is recognisable and/or attractive is so homogenous, one is drawn to simultaneously be a member of the group and to find one’s mate among its members. I wonder if this perhaps contributes to there being a higher percentage of homosexuals among those afflicted with face blindness.


Nesugebėjimas atpažinti emocijas iš veido išraiškų priverčia žmogų naudoti kitus pojūčius tai daryti, pvz., kreipti dėmesį į kito asmens balso intonaciją ir pačius naudojamus žodžius. Dėl pasakomų žodžių sureikšminimo sąžiningumas (intonacija atitinkanti sakomų žodžių prasmę) gali būti daug svarbesnis veidų neatpažįstantiems asmenims, kas dar apriboja jų draugų ratą.


Not being able to recognise emotions from facial expressions shifts this task onto other senses, for example the tone of voice and the words a person actually uses. This emphasis on what is being said means that honesty can be much more important for face-blind people, further limiting one’s circle of friends.


Kadangi vaizdiniai duomenys gali būti visiškai beprasmiški, kai kurie veidų neatpažįstantys asmenys neturi vaizdinės orientacijos ir todėl gali nejausti nuolatinio bet kieno buvimo, t. y. nebylaus nuolatinio nuraminimo, kad mes nesame vieni, kuris paprastai atsiranda vizualiai. Kol jie neranda kito būdo jausti ryšį su žmonėmis, gyvenimas gali būti ypač vienišas ir paprastai nėra galimybės niekam juos pasiekti. Kai kurie jų nusivilia žmonėmis ir ieško meilės ir kompanijos kitkur, pvz., pas gyvūnus.


Because the visual input can be too meaningless, some face-blind people are not visually oriented and so do not feel the continual presence of anyone, that unspoken, constant reassurance that we are not alone, which is generally obtained visually. Until they develop another way to feel connected to others, life can be extremely lonely and there is no way anyone can usually reach them. Some give up on people and look for love and companionship elsewhere, such as from animals.


Trečia, daug kultūros poveikių neturi stiprios įtakos mums. Mes ne tik bendraujame mažiau, bet mums yra sunkiau žiūrėti ir televizorių bei filmus,kurie yra kultūriškai svarbi terpė, kur dažniausiai rodami tik veidai (turbūt todėl kad žmonės ir emocijos yra lengviausiai atpažįstami naudojant juos), nes mums gali būti sunku atskirti veikėjus ir sekti siužetą. Tai sudaro didesnę galimybę nesuprasti kultūrinių elementų (Ar „rauguliatorius“ sukelia gana pastebimą emocinį atsaką, jei Jus nematėte filmo „Terminatorius“?) ir sunkiau surasti žmonių su panašiais į mūsų interesais.


Third, we are more disconnected from many cultural influences. Not only do we interact less socially but it is also harder for us to watch TV shows and movies, a culturally influential media where only faces are often shown (probably because people and emotions are usually best recognised using them) since we can have trouble telling the characters apart and thus following the story. This makes it easier to completely miss cultural shorthand (Does ‘burpinator’ elicit much of an emotional response if you have not seen a Terminator movie?) and harder to find people who share our interests.


Gaila, bet veidų neatpažinimas dažnai yra tik vienas iš keleto smegenų sutrikimų.Kiti sutrikimai gali riboti sugebėjimą atpažinti savo aplinkos dalis, pvz., balsus (centrinis garsų apdorojimo sutrikimas), vietas (topografinė agnozija), automobilius ir t. t. Prozopagnozija dažnai pasitaiko tarp žmonių sergančių autizmu ir Aspergerio sindromu (panašu į švelnesnę autizmo formą). Kiti sutrikimai yra susiję su hormonais ir sukuria fizines problemas, pvz. žemą kūno temperatūrą, greitą vandens apytaką (didesnis poreikis gerti skysčius taip, kaip diabetikui, dėl to gali atsirasti nuovargis, silpnumas, ir atbukimas) ir pan.


Unfortunately, the presence of face blindness is often just one of several brain disorders. These can further hinder the ability to recognise parts of one’s environment like voices (central auditory processing disorder), places (topographic agnosia), cars, etc. Prosopagnosia is often found among people with autism and Asperger’s syndrome (similar to a milder form of autism). Other dysfunctions are hormone related causing physical problems such as low body temperature, fast water metabolism (an increased need to drink liquids like a diabetic, which can result in fatigue, weakness, and dullness), etc.


Todėl, vienišumas, izoliacija, frustracija, ir sumišimas yra dažnai pasitaikantys daugumos veidų neatpažįstančių asmenų psichologiniai bruožai.


As a result, loneliness, isolation, frustration, and bewilderment are key psychological factors in the make-up of most face-blind people.


Prozopagnozija yra neurologinis sutrikimas, t. y. problema susijusi su tuo kaip smegenys apdoroja (analizuoja, saugo, sulygina su sukauptais duomenimis, ir atpažįsta) informaciją. Problemos gali atsirasti atskirai bet kuriuose iš smegenų apdorojimo centrų, kurie unikaliai tvarko vaizdus ar vaizdų aspektus, pvz., nesugebėjimas matyti vaizdų aplamai, t. y. žmogus nemato vaizdo, bet vis tiek gali reaguoti į jį, pvz., intuityviai (regėjimo likutis), nesugebėjimas atpažinti bendrų struktūrų, t. y. bet kokių objektų (agnozija), ar nesugebėjimas atpažinti konkrečių objektų, pvz., veidų aplamai (prozopagnozija), veidų išraiškų, amžiaus, lyties, to, į ką žmonės žiūri, automobilių, vietų, ir t. t. Nebent bendresnė būklė, pvz., paprastas aklumas, egzistuoja, vienas populiarus paaiškinimas yra veidinių vaizdų apdorojimo sutrikimas (sutrikimai) verpstės pavidalo veidų srityje, kuri randama dešinėje smilkinio skiltyje, o nėra kairiame pusrutulyje, kur apdorojama dauguma kitų struktūrų. Kadangi verpstės pavidalo veidų sritys gali blogai funkcionuoti skirtingais būdais, šios situacijos dar gali būti apsunkintos ir disfunkcijomis kituose apdorojimo centruose, žmonės patiria prozopagnozija labai įvairiai (pvz., lytis gali turėti įtaką sugebėjimą atpažinti žmones) ir su skirtingais sunkumais (sugebėjimas atpažinti tik siaurą ratą žmonių ar net nei vieno).


Prosopagnosia is a neurological disorder, i.e. a problem with how the brain processes (analyses, stores, compares to stored data, and recognises) information. Problems can occur separately at any of the brain’s many processing centres that uniquely handle images or aspects of them such as an inability to see images in general, i.e. one does not see the image but is still able to react to it, for example in an ‘intuitive’ manner (blindsight), an inability to recognise general patterns, i.e. any object (agnosia), or an inability to recognise specific things such as faces in general (prosopagnosia), facial expressions, age, gender, what someone else is looking at, cars, places, etc. Unless a more general condition like normal blindness is present, one popular explanation for prosopagnosia is a facial image processing dysfunction(s) in the fusiform face area which is in the right temporal lobe, not the left hemisphere where most other patterns are processed. Because the fusiform face area can malfunction in a number of different ways and be compounded by dysfunctions in other processing centres, people experience prosopagnosia in many different ways (their ability to recognise people being, for example, affected by the gender of the person they are looking at) and severities (recognising from only a small number of people to no one at all).


Kadangi tai ne mechaninis regėjimo sutrikimas (nebent žmogus mato viską kaip per miglą), susikaupimo trūkumas (egocentrizmas ar išsiblaškymas), ar atminties sutrikimas (Pabandykite atsiminti akmenį, kaip Cecilija Burman paaiškina straipsnyjehttp://www.prosopagnosia.com/main/stones/index.asp .), o neurologinis duomenų apdorojimo sutrikimas, niekas neturi vaisto, gydomosios procedūros, ar medicinos procedūros prozopagnozijai išgydyti. Ilgos ir sukoncentruotos pastangos atsiminti veidus šiek tiek padeda. (Kadangi sąmonė yra labiau ribota nei pasąmonė greičio ir medžiagų apimties, kuriuos ji gali apdoroti, aspektais, visiškai nėra vilties, kad sąmoningas procesas gali pakeisti pasąmoningą.) Vienintelis kol kas žinomas „laikinasis remontas“ yra apgauti smegenis, kad ji siųstų vaizdus į kitus mažiau sugebančius apdorojimo centrus, pavyzdžiui, apverčiant vaizdą aukštyn kojomis (akivaizdu, kad tai nelabai naudinga) arba pridedant ne-veido bruožą, pvz., plaukus, didelį juvelyrinį papuošalą, arba rūbus šalia veido bruožo.


Because it is not a mechanical vision problem (unless the person sees everything as a blur), a lack of concentration (self-absorption or absentmindedness), or a memory problem (Try memorising a stone, as Cecilia Burman has pointed out at
http://www.prosopagnosia.com/main/stones/index.asp
.), but a neurological data processing disorder, no cure, treatment, or medical procedure is known for prosopagnosia. Long, focussed efforts to remember faces do help somewhat. (Because the conscious mind is far more limited than the subconscious in the speed and volume of material it can process, there is no hope whatsoever that a conscious process can replace a subconscious one.) The only ‘quick fix’ known so far is to trick the brain into sending the images elsewhere to other less capable subconscious processing centres by, for example, turning the image upside down (obviously not very useful) or putting a non-facial feature like hair, large jewellery, or cloth next to a facial feature.


Metaforiškai palyginant, įsivaizduokite žmogų, kuris negali skaityti azijietiškų hieroglifų, ir kuriam vieną dieną parodomas kiniškas hieroglifas. Net leidus apžiūrėti jį, greičiausiai jis ar ji negalės pasakyti ar hieroglifas parodytas sekančią dieną, ar ypač po poros savaičių, yra tas pats, kaip rodytas prieš tai. Taip pat, veidų neatpažįstantis asmuo negali atpažinti to, kurį jis ar ji matė vietinėje parduotuvėje vakar ar prieš porą savaičių. Bet jeigu jis ar ji matytų tą patį vaizdą daug kartų mėnesių mėnesius ar metus, daugeliui veidų neatpažįstančių asmenų pagaliau pavyktų jį įsiminti.



 

To put it metaphorically, imagine a person who cannot read Asian writing being shown a Chinese character today. Even if allowed to study it, he or she will probably be unable to tell whether a character presented the next day, or especially after a couple of weeks, is the same as the previous one. In the same way, a face-blind person is unable to recognize someone he or she saw at a local store yesterday or a couple of weeks ago. But if he or she sees the same image many times over months or years, it is eventually possible to remember it, even for many face-blind people.



Besivystanti prozopagnozija, kaip mokslo sritis, yra dar ankstyvojoje stadijoje ir nors gana tikslūs tyrimai įvertinti sergančius jau yra sukurti (pvz., Harvarde), šie tyrimai pagrįsti ligonio bendradarbiavimu, o ne objektyviais duomenimis tokiais kaip fizinis smegenų funkcijų matavimu naudojant tikslią įrangą. Tyrimai naudojant funkcinio magnetinio rezonanso metodiką (fMRI) dabar atliekami už Lietuvos ribų, bet nėra surinkta pakankamai duomenų, kad būtų galima tvirtai nustatyti veidų neatpažinimo atvejus ir vienas tyrimas kainuoja šimtus JAV dolerių. Vis dar nemažai naudojama netikslų tyrimų, kurie gali pateikti neteisingus rezultatus. Bet kuris veidų neatpažįstantis asmuo, mokantis anglų kalbą ir norintis tapti tyrimo objektu moksliniuose prozopagnozijos tyrimuose, kviečiami kreiptis į Harvardo universiteto Prozopagnozijos tyrimų centrą adresu http://www.faceblind.org/contactus/index.html .



The field of developmental prosopagnosia is in its infancy and while reasonably accurate tests have been devised (for example, at Harvard) to evaluate those afflicted with it, they are based on the patient’s cooperation, not on objective data like a physical measurement of brain function using a precise instrument. Testing is now being done outside Lithuania using Functional Magnetic Resonance Imaging (fMRI) but not enough data has been collected yet to make a definitive diagnosis of face blindness and one test costs hundreds of US dollars. Quite a few inaccurate tests, which can give false results, are also still being used. Any face-blind person who knows English and wishes to participate as a subject in scientific prosopagnosia research is welcome to contact the Harvard University Prosopagnosia Research Center at
http://www.faceblind.org/contactus/index.html .



Taigi, praktiškai nėra jokio būdo įrodyti beveik niekam, kad Jus turite šį sutrikimą. Kita vertus, nėra finansinio paskatinimo (pensijų, socialinių išmokų, privilegijų, ir pan.) sergantiems veidų neatpažįstamumu, ir nėra kitų priežasčių nesergantiems teigti, kad serga šia liga. Vieninteliai privalumai yra tie, kad sužinodamas apie veidu neatpažįstamumą, asmenys sergantys šia liga gali pagaliau pradėti suprasti savo gyvenimą ir pagerinti savęs supratimą bei paaiškinti savo elgesį kitiems įtikinamu būdu, tokiu būdu, sukurdamas daugiau supratimo ir pakantumo.



Thus there is no way to really prove to pretty much anyone that you have this impairment. On the other hand, there are no financial incentives (pensions, welfare benefits, discounts, etc) for being face blind and so not much reason to say you are when you are not. The only real benefits are that by learning about face blindness, a person with it can finally begin to make sense of his or her life and to improve his or her self-image as well as to explain his or her behaviour in a credible manner, thereby generating more understanding and tolerance.



Šis straipsnis pagrįstas autoriaus asmeniniais patyrimais bei informacija randama Internete šiais adresais:

This article has made extensive use of the author’s experiences and information available in English on the Internet, notably: 

Face Blind! Bill Choisser’o adresu http://www.choisser.com/faceblind/

The Harvard University Prosopagnosia Research Center adresu http://www.faceblind.org/ 

Stones Cecilijos Burman’os adresu http://www.prosopagnosia.com/main/stones/index.asp

 

Face Blind! by Bill Choisser at http://www.choisser.com/faceblind/

The Harvard University Prosopagnosia Research Center at http://www.faceblind.org/ 

Stones by Cecilia Burman at http://www.prosopagnosia.com/main/stones/index.asp



Tekstą (anglų kalba) patikrino Bill Choisser’o, vienintelės knygos apie veidų neatpažįstamumą autorius, ir Brad Duchainės  Harvard University Prosopagnosia Research Center.

Angliško teksto ir lietuviško vertimo autorinės teisės priklauso IĮ Žodžio vertė 2005. Visos teisės apsaugotos.



The text has also been checked by Bill Choisser, author of the only book on face blindness, and Brad Duchaine at the Harvard University Prosopagnosia Research Center.

English text and Lithuanian translation copyright © 2005 by Zodzio Verte II. All Rights Reserved.



 

 

© 2010. Svetainės foną sukūrė Webby.

© 2010. Background art work: Webby.

   

Interneto svetainės konstrukcija: Webby

Website construction: Webby





on Coached Hosting at webby.com Server #32 781 | Support